publicerad: 2015
hicka
1hicka
substantiv
~n • till 2hicka
| Singular | |
|---|---|
| en hicka | obestämd form |
| en hickas | obestämd form genitiv |
| hickan | bestämd form |
| hickans | bestämd form genitiv |
2hicka
verb
~de ~t • ofrivilligt stöta ut periodiska ljud från halsen
| Finita former | |
|---|---|
| hickar | presens aktiv |
| hickas | presens passiv |
| hickade | preteritum aktiv |
| hickades | preteritum passiv |
| hicka | imperativ aktiv |
| Infinita former | |
| att hicka | infinitiv aktiv |
| att hickas | infinitiv passiv |
| har/hade hickat | supinum aktiv |
| har/hade hickats | supinum passiv |
| Presens particip | |
| hickande | |


